Taigi štaigi, Šatrijos Kalno Ragana pradėjo lankyti treniruoklius. Labai svarbus momentas yra tai, kad treniruoklių net nemėgstu. Bet. Šiemet tikriausiai esu nugaros uždegimų karalienė, mat neperdaugiausia ten raumenų turiu, taigi reikia. Per pirmą treniruotę, kai treneris rodė, kaip kuo naudotis, išgirdau pumpuok pumpuok ir pamačiau stakles. Nesupratau, ką reik pumpuoti, nes ten labiau koja kilnojama, na bet pumpuosiu ir auginsiu raumenį:) Lingvistinis nukrypimas: vietoj ilgoko sakinio ‘Man skauda visus raumenis’ siūlau vartoti tiesiog ‘Mane skauda’.

On the sociological side, empiriniais stebėjimais nustačiau, kad jei ne per pietų pertrauką kažką akivaizdžiai kramsnoju virtuvėj, yra maždaug aštuoniasdešimt procentų tikimybė, kad iėjęs žmogus paklaus ‘tai valgai?’, ‘užkandžiauji?’, ‘smaguriauji?’ Cheers to Captain Obvious:)

Spalvotai

Šatrijos Kalno Ragana eksperimentuoja:) Jau kurį laiką ieškau, kuo spalvinti maistą, tačiau maistinių dažų kol kas nerandu nė vienoje parduotuvėje. Pasikuisiau po internetą ir viena mintis patiko – naudoti tirpių limonadų miltelius. Jie jau prigrūsti dažų, maistinių ar ne čia jau čia istorija nutyli, bent jau aš tokių negerčiau:D Bet gal įmaišyti į tešlą jie nebus tokie baisūs. Niekur neradau apie tokių bandymų rezultatus su nuotraukom, tai parodysiu, ką gi mano muilinė užfiksavo virtuvėj.

Dėmesio, Chemija:

Matome mėlynių (tamsiai raudona spalva), apelsinų (geltona), ananasų (irgi geltona, kito atspalvio). Dar naudojau mėtų sirupą žaliai spalvai ir kakavą rudai.

Pagrindas – paprasta keksiukų tešla. Jai naudojau 1 kiaušinį, 150 g cukraus, puodelį natūralaus jogurto, 200g sviesto, apie 300 – 500g miltų. Spalvoms – ananasų, mėlynių, mandarinų „skonių“ tirpius limonadus, 5 šaukštus mėtų sirupo, trečdalį puodelio kakavos, šaukštą valgomosios sodos.

Pirmiausia kiaušinį ištryniau su cukrum. Išlydžiau sviestą, atvėsusį supyliau į kiaušinius ir cukrų, supyliau jogurtą ir išmaišiau.

Į mišinį įdėjau actu nugesintą sodą.

Tešlą padalinau į penkias dalis: tris limonadiniams keksiukams ir dvi kakaviniams su mėtomis.

• Pirma dalis apie keksiukus su limonadų milteliais:

Kiekvieno sulčių pakelio turinį ištirpinau trečdalyje puodelio drungno vandens. Viso pakelio milteliai neištirps šaltame vandenyje, naudokite drungną, jei vis tiek netirpsta, pašildykite, pvz., puodelį įstačius į puodą su karštu vandeniu.

Taigi, į tris dalis tešlos supyliau po 100-150 g miltų, priklauso nuo miltų, svarbiausia, kad tešla nebūtų per kieta ar per daug skysta. Jei nebėga nuo šaukšto, bet neįmanoma lengvai sulipinti į gumuliuką – pats tas.

Po vieną tešlos dalį dėjau į didesniąsias formeles sluoksniais, kepiau maždaug 13 min 200 laipsnių temperatūroje. Gavosi maždaug tai:

Kažkodėl nufotografau tokį, kur į vidurį įdėjau mėtų sirupo:) Teisybės dėlei turiu pasakyt, kad tarp ananasų ir mandarinų geltonumo didelio skirtumo nėra.

• Antra dalis: keksiukai su kakava ir mėtų sirupu.

Į vieną dalį tešlos įmaišiau mėtų sirupą, į kitą – kakavą, ir miltų, į abi dalis vėl maždaug po 100-150g. Mėtų sirupas:

Į tešlos dalį su kakava reikėtų įdėti dar kelis kaupinus šaukštus cukraus, nes ji karti, o kartūs keksiukai niekam nepatinka.

Vėl 13min 200 laipsnių orkaitėje. Rezultatas:

• Rezultatų aptarimas.

Keksiukai su limonadų milteliais buvo šiek tiek rūgštoki – tas limonadinis prieskonis išlieka iškeptoje tešloje, be to, jie nelabai norėjo iškilti. Bet gal tai išspręstų daugiau sodos ar net sodos ir kepimo miltelių combo. Beje, spalvos nėra ryškios. Nebus ryškiai raudonos ar ryškiai geltonos, kad ir kiek tų miltelių naudojant.

Keksiukai su mėtomis ir kakava. Primena after eight, tokius nuostabius saldainius. Esu visiškai patenkinta rezultatu, nes iškilo gerai, skanu, žalia  spalva pakankamai ryški.

Manau geriau paieškosiu tikrų maistinių dažų, o a la after eight keksiukai jau tarp mano mėgiamiausių.

Skanaus!

 

 

Kuo pradžiuginti katę

Neapsižiūrėjau, štai ji po grindis ritinėja pasenusią trijų kapeikų bandelę, dar niekad nemačiau, kad kuo nors taip džiaugtųsi. Visiems katinams po bandelę:)

Drugeliai

Gyvenau sau visą savaitę namuose, gydžiausi nugarą, ir net neįsivaizdavau, kokia baisybė dedasi man visiškai panosėje. Tiksliau, virtuvės spintelėje. Šiandien ruošiausi gaminti kai ką skanaus, taigi bandau pažiūrėti, kas dedasi spintelėje, kur laikau riešutus, šokoladą ir ir kitokius gaminimui labai svarbius produktus. Atidarau spintelę – o ten Kažkas… skraido. Akys didelės. Mano, ne Skraidančio. O skraido Kažkas pilko. Kažkas, ko neturėtų būti spintelėje. Numušiau vieną Skraidantį, kitą, trečią, jau galvoju viskas. Uždarau spintelę, atsikvėpiu, atidarau, o ten… vėl Kažkas Skraido.

Mintyse kartoju užkeikimą ‘fuifuifuifuifui’ (ir dar vieną rusišką užkeikimą) beigi bandau prisirausti, kas ten mano atsargose gyvena. Pasirodo, Kažkam patiko riešutai… ir linų sėmenys… ir dar vieni riešutai, net neatidaryti… ir jie dauginasi. Lėliukėmis. Dabar dauginsis konteineryje. Ir tegul migdolais paspringsta.

Moralas – nors atsargos laikomos sausai ir vėsiai, vis tiek gali Kažkas įsiveisti. Taigi dabar gėrybes laikysiu sandariuose stiklainiukuose:)

Sausainiai su šokolado gabalėliais

Sulūžo nugara:/Kad nukreipčiau dėmesį nuo to kas blogai ir ko kol kas negaliu pakeisti, stengiuosi užsiimti kokia nors malonia veikla, pvz vakar iškepiau sausainių. Čia tie patys, kur per filmus amerikiečiai kemša su pienu. Nesistebiu, nes tikrai labai skanūs.

Reikės: 400g miltų, šaukštelio valgomosios sodos, 200g sviesto, 100g cukraus pudros, 130g rudojo cukraus, 1 šaukšto vanilinio cukraus, 1 šaukštelio druskos, 2 kiaušinių, 100g juodojo šokolado.

Pirmiausia pradėjau kaitinti orkaitę iki 190 laipsnių. Kambario temperatūros sviestą išsukau su cukraus pudra ir ruduoju cukrum. Po vieną įmušiau kiaušinius, išmaišiau, įpyliau vanilinio cukraus, druskos, nugesintą sodą. Maišydama po truputį supyliau miltus – tešla turi gautis tinkama kočiojimui, bet dar minkštoka. Šokoladą sukapojau smulkiais gabalėliais, įminkiau į tešlą.

Pusę tešlos iškart panaudojau sausainiams: rankomis suformavau apskritimus, kiek mažesnius nei pusės centimetro storio, skersmuo jau nuo jūsų priklauso:)

Iš kitos pusės tešlos sukočiojau tokią atseit dešrą, suvyniojau į foliją ir padėjau į šaldytuvą – kai norėsiu sausainių vėl, tiesiog supjaustysiu gabalėliais ir išsikepsiu.

Sausainius kepiau 13 min 190 laipsnių.

Skanaus:)

Šaltinis www.bbc.co.uk

Trinta moliūgų ir bulvių sriuba

Pastebėjau, kad su šių metų Visušventėm (čia taip mano močiutė vadindavo Vėlines:) parduotuvėse atsirado moliūgų, ir jie dar vis nedingsta. Praeitą savaitgalį Tyzenhauzuose paragavus molliūgų sriubos ir pati užsimaniau pasigaminti. Internete daug receptų, daugumai naudojami konservuoti moliūgai arba moliūgų tyrė, tai kažkaip to vienintelio recepto ir neradau, bet pati susimeistravau visai neblogą trintą sriubą.

Naudojau: 1 kg moliūgo (svoris dar su žieve), 3 vidutinio dydžio bulves, pusę svogūno, skiltelę česnako, tris šaukštus sviesto, 1 džiovintą čili pipirą, 1/2 šaukštelio malto muskato, 1 šauktštelį kario miltelių, 1 kubelį vištienos sultinio, 1/2 stiklinės pieno.

Susmulkinau česnaką ir svogūnus, atskyriau moliūgo minkštimą nuo žievės, moliūgą su svogūnais ir česnaku apkepiau svieste. Nuskustas ir susmulkintas bulves ir moliūgą sudėjau į bendrą puodą, užpyliau vandeniu, kad apsemtų, subėriau prieskonius. Viriau, kol daržovės suminkštėjo (maždaug 20 min), tada supyliau pieną ir sutryniau blenderiu. Voila:

Skanaus:)

Marcipaniniai sausainiai

Mainantis galiu gauti tokių labai įdomių daikčiukų, kaip kad vazelė – lempa ar pusryčių padėklas. Vienas iš laimikių – receptų kortelės. Man rodos tokios, kurias po kelias kažkada siuntinėdavo paštu, o po to, norint daugiau, jau reikėdavo nusipirkti. Didžiulę krūvą tokių kortelių gavau senokai, gal prieš pusmetį, bet tik dabar atkreipiau dėmesį, kas toj krūvoj dedasi. Peržiūrėjau, kai kurie maistai atrodo sudėtingai paruošiami ir niekaip neįsivaizduoju, kad gaminsiu patiekalą, kuriam reikia penkių valandų, nes mėgstu tai, kas sąlyginai paprasta ir gardu, bet jau nieko panašaus į tas sovietinio prabangaus restorano stiliaus nuotraukėles prie kai kurių prabangesnių maistų (tai netgi šiurpuliuką sukelia). Na bet kad jau turiu – reikia kažką išbandyti:)

Pirmiausia ieškojau desertų skyriaus, ir neapsirikau – bus ką ragauti. Bandymas su marcipaniniais sausainiais, virėjos ir komisijos iš vieno asmens įvertinti itin palankiai:)

Receptas tešlai: 250 g miltų, 40 g cukraus pudros, pusė šaukštelio druskos, 1 kiaušinis, 100g sviesto, 70 g marcipanų masės, serbentų ar kita tiršta uogienė, pusės šaukštelio romo aromato.

Glajus: šaukštas mėtų sirupo, cukraus pudra.

Tešla. Pirmiausia užkaičiau sviestą tirpinimui. Dideliame inde sumaišiau miltus ir cukraus pudrą. Jei nedarysite glajaus, galima dėti daugiau pudros, bet naudojant glajų gaunasi labai labai saldūs sausainiai. Į miltus dar įbėriau žiupsnį druskos, įmušiau kiaušinį, įlašinau romo aromato bei supyliau sviestą. Išmaišius turi gautis tešla, tinkama kočiojimui, jei nesigauna – dėkit daugiau miltų.

Tešlą palaikiau šaldytuve maždaug pusvalandį. Prieš kočiojant kaičiu orkaitę iki 200 laipsnių. Kočiojimas truputį sudėtingas, mat tešla trapi, ir, nors šiek tiek padeda, jei tešlą pašildau tarp rankų, vis tiek tenka kočioti po nedidelį kelių milimetrų storio lakštą. Pirmiausia naudojau pusę tešlos sausainių pagrindui – mėgiama formele išspaustus tešlos gabalėlius sudėliojau ant kepimo popieriaus.

Įdaras. Marcipanų masę suvoliojau į nedidelius rutuliukus, iš kurių tiesiog pirštais suformavau nedidelius plonus apskritimus. Juos sudėliojau ant jau išspaustų sausainių formelių. Ant marcipano užtepiau sluoksnį uogienės. Dabar dėmesio – uogienės reikia dėti po labai nedaug ir per vidurį, kitaip kepant ji pradės varvėti ir pridegs, o tai sugadins sausainių skonį.

Kai visi sluoksniai sudėti, išspaudžiau dar formelių iš likusios tešlos ir uždėjau paskutinius sluoksnius and sausainių. Kepiau 200 laipsnių maždaug 10 min.

Glajus. Jį paruošiau kol kepė sausainiai – šaukštą mėtų ar kitokio sirupo užpyliau cukraus pudra. Pudros paprastai pilu po truputį ir vis pamaišau, kol masė gaunasi pakankamai tiršta, kad laikytųsi and sausainio (proporcijos priklausys nuo sirupo tirštumo). Taip pat pasirūpinu papuošimais:)

Sausainius kepiau jau kelis kartus, ir manau juos ragausiu dar ne kartą, nes marcipaną dievinu:) Skanaus

Šaltinis – receptų kortelė Nr. 21.5, kurioje sausainiai sudėti į auksinį padėklą sidabrinėm rankenom, o fone stovi arbatos puodelis paauksuotais kraštais su lėkštele auksiniais ornamentais ir auksiniu šaukšteliu.

Atsargos Žiemai

Stiklainiukuose. Neturiu įpročio kaupti konservus ir uogienes podėlyje tokiais kiekiais, kai vos nelūžta lentynos, bet po kelis stiklainius naminės uogienės išsiverdu. Kad maloniau praeitų žiema, ir tiek:)

Šio rudens rezultatai:

Kairėje pusėje kriaušienė su čiobreliais, receptas čia, dešinėje slyvienė su šokoladu iš čia, o per vidurį – obuolienė su apelsinais ir imbieru. Jai naudojau:

10 vidutinio dydžio saldžių obuolių, stiklinę cukraus, du šaukštus tarkuoto imbiero, 2  didelius apelsinus, 2 šaukštus cinamono, vandenį, porą šaukštų brendžio.

Obuolius nulupau ir supjausčiau mažais gabalėliais. Apelsinus supjausčiau riekėmis, nulupau odą, minkštimą taip pat supjausčiau gabalėliais. Obuolius, susmulkintus apelsinus, tarkuotą imbierą, cukrų bei cinamoną sudėjau į bendrą puodą, užpyliau cukrumi, įpyliau vandens, kad apsemtų, ir viriau maždaug dvi valandas. Kai atvėso, įpyliau porą šaukštų brendžio. Tai buvo vakar, bet iki šiol namai kvepia cinamonu:)

Receptai iš Žaidimų aikštelės ir skanus.lt.

Pirmadienio kronikos #24

Pasibaigė vasara, prasidėjo nauji kronikų įrašai ;)

Fotoaparate radau keletą senesnių maistų nuotraukų. Štai jos:

Mama, čia tas užrašas nieko nereiškia – čia tikrai šalta kava. Labai didelis gėris karštomis dienomis (jos kažkada vėl grįš:) Kiek pamenu tai stiklinės turinys toks – tirpios kavos 1 dalis, tada 2  dalys pieno, 3 dalys ledų, 2 dalys ledukų, tinka grenadino ir kiti sirupai, cinamonas ir kiti pagardai.

Čia matote lietuviškai meksikietišką arba meksikietiškai lietuvišką variaciją maisto tema. Iškepame lietinius (iš nuotraukos matyti, kad mums galėjo pavykti ir geriau), o įdarui naudojame šaldytas daržoves ir vištieną. Jas pakepame aliejuje su česnakais, pagardiname mėgstamais prieskoniais ir skanaus.  Padažui siūlyčiau guacamolę ar tiesiog lietuvišką grietinę.

Flashbackai baigėsi, trumpai apie vakarykščius gardėsius. Kaip žinia rudenį turime daug obuolių ir būna taip, kad šiaip juos kramsnoti pabosta. Tadu tenka improvizuoti. Imam pakuotę normalaus riebumo varškės (artėja žiema, tai liesą varškę naudosim pavasarį), porą kiaušinių trynių (nes baltymus naudosime kitam desertui), cinamono, vanilinio cukraus, karštame vandeny paplaukiojusių razinų ir cukraus pagal skonį. Pamaišom košę makalošę, ją sukraunam į perpjautus ir išskobtus obuolius bei pašaunam į orkaitę 20-30 minučių. Sveika, skanu, sotu. Va.

Galiausiai skanumynai su riešutais. Receptas rastas pas Eglę. Mano pasiūlymas negailėti čili pipirų ir pasigaminti gražių rankdarbinių maišelių ir turėsit skanių dovanų Kalėdoms. Gi mažos dovanėlės stiprina draugystę.
Tiek receptų šiandienai ;)

Užkandis vakarui, kai tikrai, TIKRAI niekur neisiu ir su niekuo nebendrausiu

Na arba tie, su kuriais bendrausiu, bus užkandę to paties:) Jau nujaučiu kas, paskaitęs receptą, pasibaisės, na bet vis dėlto, here it goes. Taip jau nutiko, kad dabar turiu krūvą svogūnų, taigi ieškau būdų kaip juos paruošti kuo įdomiau. Šio vakaro užkandis – svogūnų žiedai.

Išsirenku didesnį svogūną, (beje, šitie iš daržo, ne parduotuviniai), dar net nebaigus lukštenti teko griebti pagalbinių priemonių:

Tie akiniai paveldėti iš seno buto, gulėjo aplaužytų ir nebenešiojamų akinių kolekcijoje, ilgai galvojau, kad gal juos mesti reikia, bet matyt nujaučiau, kad reikės šitų akinių, dengiančių pusę veido:)

Be apsauginių priemonių dar reikės: kiek daugiau nei pusės stiklinės miltų, kiaušinio, šiek tiek pieno, valgomosios sodos, prieskonių.

Svogūną supjausčiau maždaug pusės centimetro dalimis, atskyriau žiedus vieną nuo kito. Į miltus įmaišiau pipirų, uoginės paprikos miltelių, druskos, persilado, česnakinės druskos. Kiaušinį išplakiau su pienu, įbėriau pusę šaukšto actu gesintos sodos, sumaišiau su miltais.

Keptuvėje įkaitinau aliejaus, svogūnų žiedus mirkiau mišinyje ir kepiau aukštoje temperatūroje. Žiedus reikia dažnai ir mikliai vartyti, kad nesusviltų:) Po kepimo dalies virtuvė liko aptaškyta plakiniu, bet kadangi svogūnų žiedai gavosi skanūs, manau bandysiu dar:)

Šaltinis – amerikietiškuose filmuose rodomos užkandinės ir internetas. Skanaus:)